Akmenės rajono savivaldybės Akmenės krašto muziejus

Drugių kolekcija. Krašto muziejuje saugoma dieninių drugių kolekcija, kurią surinko Borisas Izenbekas. Į Lietuvą jis atvyko 1944 m. iš Sankt Peterburgo ir čia susidomėjo vabzdžiais, ypač jį sužavėjo drugeliai. Tai tapo viso gyvenimo pomėgiu greta pagrindinio darbo Akmenės ligoninės laboratorijoje. B. Izenbekas drugelius gaudė ten, kur tuo metu galėjo keliauti (Pabaltijo šalyse, Vidurinėje Azijoje, Rusijoje ir t. t.), vėliau keitėsi pavyzdžiais su kolegomis iš viso pasaulio. Laiškai ir siuntinukai ateidavo iš Pietų ir Šiaurės Amerikos, Afrikos, Japonijos, daugelio Europos valstybių. Entomologas dr. Povilas Ivinskis, susisteminęs ir paruošęs rinkinius eksponavimui, įvertino ją kaip didžiausią dieninių drugių kolekciją Lietuvoje. Nemaža kolekcijos dalis (apie 2000 egz.) nuolat eksponuojama Akmenės krašto muziejuje.

Natūralus šios ekspozicijos tęsinys – šiltuoju metų laiku (balandžio-spalio mėn.) veikiantis egzotinių drugelių namas. Jame galima išvysti spalvingus skrajūnus iš kitų žemynų. Tai puiki galimybė pažinti tolimų kraštų biologinę įvairovę neišvykstant iš savo šalies.

Pašto ženklų kolekciją 1979–1996 metais surinko pedagogė Danutė Čiapaitė. Kolekcija yra teminė, skirta daugiausia gamtos įdomybėms ar reiškiniams, joje atsispindi šiuolaikinio ir priešistorinio gamtos pasaulio įvairovė. Pašto ženklai atkeliavę iš tolimiausių pasaulio kampelių, ant jų vaizduojami tų kraštų drugeliai, dinozaurai, vabzdžiai, paukščiai, gėlės, žuvys ir kt. Apie 3000 vienetų turinčiame rinkinyje yra ženklų su klaidomis pavadinimuose ar laiko neatitinkančiais faktais. Tokie pavyzdžiai kolekcininkų vertinami labiausiai.

Fosilijų kolekcija pristatomas turtingas Akmenės rajono geologinis paveldas, čia Paleozojaus ir Mezozojaus eros Permo, Triaso bei Juros periodų klodai atsiveria arti žemės paviršiaus. Milijonus metų šias platumas skalavo seklių jūrų vandenys, būta sausringų laikotarpių, palikusių pusdykumių, savanų pėdsakus. Būtent jūrinių gyvių kiaukutai ir kitos nuogulos suklostė storą klinčių klodą, paliko priešistorinio gamtos pasaulio metraštį su moliuskų, koralų, pinčių įspaudais.

Daugiausia įvairių uolienų ir mineralų surinko Stasys Sungaila, nuo vaikystės puoselėjęs svajonę tyrinėti žemės gelmes. Įdomiausi jam buvo akmenys su buvusios gyvybės pėdsakais. Kolekciją pildė ir kiti kraštiečiai, o štai sensacingą radinį – Triaso periodo fitozauro liekanas – Šaltiškių molio karjere 2010 m. aptiko tarptautinės geologų ekspedicijos dalyviai. Stambių priešistorinių stuburinių gyvūnų fosilijos yra retas reiškinys visame Rytų Baltijos regione, todėl radinys praturtino Europos geologinį žemėlapį. Fitozauro dantys ir Papilėje rastas amonitas (antras pagal dydį Lietuvoje) laikomi vertingiausiais kolekcijos pavyzdžiais.

Tautodailės kūrinių rinkiniai. Krašto muziejus nuo pat įsteigimo turi glaudžius ryšius su Akmenės rajono tautodailininkais ir meno kūrėjais, kiekvieną pavasarį čia organizuojamos jau tradicinėmis tapusios naujausių darbų parodos. Nuolatinėse ekspozicijose galima pamatyti drožėjų Onos Šimkienės, Prano Veiso, Juozo Rušino darbus, tapytojų Jono Oginto, Aleksandros Reminienės, Elenos Adomaitienės paveikslus.

 Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus Paragiuose, skirtas kūrėjų Ivanauskų šeimai. Lazdynų Pelėda – unikalus reiškinys lietuvių literatūros istorijoje. Dvi seserys Ivanauskaitės – Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Lastauskienė – XIX pab. ir XX a. pr. savo prozos kūrinius pasirašinėjo ir leido bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Geriausi abiejų rašytojų kūriniai tapo lietuvių nacionalinės literatūros klasika. Jų tėvas Nikodemas Ivanauskas studijavo Miuncheno dailės akademijoje, kurį laiką gyveno Lenkijoje, o apie 1877 m. sugrįžo į paveldėtą Paragių dvarą, tapė paveikslus, yra parašęs prozos kūrinių lenkų kalba. Muziejus veikia nuo 1966 metų. Kūrėjų dvasią čia mena išlikęs pagrindinis dvaro pastatas, parkas ir nedidelis vandens telkinys – likusi neišpildyta N. Ivanausko svajonė sukurti mažąją Veneciją.

Simono Daukanto muziejus. Papilėje esantis muziejus skirtas istoriko, vieno pirmųjų tautinio atgimimo minties kūrėjų S. Daukanto atminimui. Kalbą jis laikė svarbiausiu tautos skiriamuoju bruožu taip ją atskirdamas nuo valstybės sąvokos, pirmasis Lietuvos praeitį aprašė gimtąja kalba. Svarbiausi S. Daukanto raštai yra: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Istorija žemaitiška“, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Duomenis jis rinko dirbdamas valdžios įstaigose, archyvuose Sankt Peterburge, kur galėjo naudotis Lietuvos Metrika, taip pat daug tautosakos užrašė pats. Tik viena knyga buvo išspausdinta autoriui gyvam esant.

Su Akmenės kraštu S. Daukantą sujungė paskutinieji treji Papilėje praleisti gyvenimo metai. Tiek istorinės, tiek asmeninio gyvenimo aplinkybės tuomet buvo itin sudėtingos, ypač sunkūs – 1864-ieji metai. Pranokęs savo laiką, bet miręs kaip visiškas skurdžius, S. Daukantas tinkamai buvo įvertintas tik vėliau, pirmutiniai jo atminimu ir knygų leidimais rūpinosi Amerikos lietuviai – spaudos draudimo nesuvaržyti laisvos šalies piliečiai.

S. Daukantui skirtas muziejus duris atvėrė 1986 m. namelyje, kur jis gyveno globojamas kunigo Ignoto Vaišvilos. Muziejus drauge su Lakštingalų slėniu ir Šv. Juozapo bažnyčia yra tapę tradicinių kamerinių renginių vietomis, keliautojų traukos centrais.